• Jonas Jablonskis (1860–1930) buvo kalbininkas, pedagogas, vertėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jo išleistas vadovėlis „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir studija „Linksniai ir prielinksniai“ (1928) padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus. J. Jablonskis pagrįstai laikytinas lietuvių kalbos tėvu, jo veikalais rėmėsi visi mūsų kalbos tobulintojai.
• „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išspausdintą1901 m. Tilžėje, J. Jablonskis pasirašė Petro Kriaušaičio slapyvardžiu.
• Ši gramatika parašyta remiantis Petro Avižonio „Lietuviška gramatikėle“. J. Jablonskis P. Avižonio lotyniškus gramatikos terminus pakeitė lietuviškais, pridėjo nekaitomų kalbos dalių skyrių, kai ką praplėtė ir papildė.
• J. Jablonskis įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebevartojami“.
• „Lietuviškos kalbos gramatika“ galutinai įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę kaip bendrinės kalbos pamatą.

Amerikos lietuvių organizacija „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ už „Lietuviškos kalbos gramatiką“ J. Jablonskiui paskyrė 100 dolerių premiją. Gautą sumą J. Jablonskis pasidalino pusiau su P. Avižoniu.